OFS ordino Vilniaus regioninės brolijos tarybos tinklapis

OFS Vilnius

Projektas

Katalikiška mokykla

Dėl Vilniaus savivaldybės katalikiškų mokyklų steigimo tėvų pageidavimu

Kadangi visuomenėje nusikalstamumas nemažėja, o švietimo dorinės problemos tampa vis aktualesnės, valstybės švietimo sistema turėtų daugiau dėmesio ir lėšų skirti žmonių dorinės sąžinės ugdymui, prisiderinti prie LR Konstitucijos garantuotų tėvų teisių. Tuo siekiama atgaivinti pačios mokyklos vieną iš ugdymo tikslų – auklėjimą, kurio šiuo metu, deja, visiškai nebeliko mokyklos gyvenime, bendrojo ugdymo programose. Tiesa, jei šis ugdymo tikslas ir būtų įrašytas programose, tai būtų tik deklaracija, nes pati mokykla nebeturi pačių krikščioniško auklėjimo pasaulėžiūros šaknų, kurias, pavyzdžiui, vaikams perduoda tikinti šeima ar Bažnyčia – krikščioniškos pasaulėžiūros saugotoja iš kartos į kartą. Todėl demokratinės valstybės švietimas privalo garantuoti pasirinktą auklėjimo kryptį ir pačių tėvų pageidavimu jį tęsti mokykloje. Kaip siūlytume spręsti šią tarp tikinčių tėvų ir savivaldybių kilusią problemą?

Bažnyčia Lietuvoje atskirta nuo valstybės, tačiau jos gali sėkmingai bendradarbiauti doros ugdymo srityje. Šio bendradarbiavimo pagrindas – Lietuvos Respublikos Konstitucija, valstybės įstatymai ir Lietuvos Respublikos bei Vatikano susitarimai. Norint įtvirtinti šį valstybei būtiną bendradarbiavimą su mokyklomis (tėvų pageidavimu steigti naujas valstybės išlaikomas katalikiškos ar kitos valstybės pripažintos konfesijos mokyklas), būtina teisingai paskirstyti veiklos sritis, taip garantuojant efektyvų Bažnyčios ir Valstybės institucijų darbą ir atsakomybę už savo sritį. Bažnyčiai priklauso pasaulėžiūros (sąžinės) ugdymas, todėl mokyklos direktoriaus bei dalykų mokytojų skyrimas yra aktualus būtent šiai institucijai. Atsakomybė už mokyklos finansavimą (algos mokytojams ir aptarnaujančiam personalui, mokymo priemonės, pastato eksploatacija, renovacija, šildymas žiemos periodu ir kt. išlaidos), esant mokesčių mokėtojų – tėvų, kaip trečiųjų asmenų pageidavimui, priklausytų savivaldybių institucijoms. Šioms lėšoms panaudojamas ir moksleivio krepšelis.

Čia kyla tik vienas keblumas. Savivaldybė ir Bažnyčia yra nepriklausomos juridinės institucijos, galinčios raštiškai patvirtinti savo bendradarbiavimą, o tėvai neturi ir praktiškai negali sukurti tokios institucijos, kuri juridiškai įteisintų jų norą ir sudarytų sąlygas praktiškai įgyvendinti Konstitucijos garantuotą teisę nevaržomai rūpintis savo vaikų auklėjimu. Tad šis klausimas negali būti net pradėtas spręsti, nes tėvų poreikis steigti, pavyzdžiui, katalikišką savivaldybės mokyklą negali būti įstatymiškai išreikštas. Tam tikslui ir yra reikalingas atskiras įstatymas ar savivaldybės nutarimas, kuris vietos savivaldybės ar jos dalies, seniūnijos, teritorijoje gyvenantiems tėvams leistų demokratiškai teisėtu būdu laisvai deklaruoti pasirinktos mokyklos tipą – dabartinį be aiškaus apibrėžto auklėjimo ar konfesinį. Lietuvos piliečių laisvos valios išreiškimo pavyzdžių jau yra. Norint įgyvendinti šią konstitucinę tėvų teisę, reiktų sukurti atitinkamą deklaracijos formą (šabloną), sugalvoti metodą, kaip atlikti deklaravimą, garantuoti techninį aprūpinimą surenkant, įvertinant, paskelbiant deklaravimo rezultatus. Tokiu būdu, jei susidarytų pakankamas tėvų, pageidaujančių steigti, pavyzdžiui, katalikišką mokyklą, skaičius, pati savivaldybė būtų įpareigota steigti mokyklą kaip savo biudžeto dalies mokėtojų prievolę. Tuomet Savivaldybė su kiekvienu iš tėvų (globėjų) dėl mokyklos steigimo turėtų pasirašyti trišalę sutartį, dalyvaujant ir vietos vyskupui. Savo ruožtu vyskupas paskirtų tos mokyklos vadovą, taip patvirtindamas katalikiškos mokyklos steigimą ir garantuodamas autentiškos katalikiškos pasaulėžiūros skiepijimą auklėjimo procese. Sutartyje savivaldybė įsipareigotų skirti mokyklai konkrečius pastatus, lygiavertį mokyklos remontą, priežiūrą, finansavimą.

Visų šių principų laikymasis duotų daug gero mūsų miestui. Pavyzdžiai rodo, kad tokiose mokyklose sėkmingai kuriasi moksleivių organizacijos (ateitininkai, skautai), plėtojasi ir aktyvėja moksleivių visuomeninė, intelektualinė - kūrybinė veikla. Tokio tipo mokyklos įsisteigimas šalia kitų skatins tobulėti aplinkui ją esančias dabartinio ugdymo tipo mokyklas, tad pakils bendra mokyklų ugdymo kokybė. Senojo tipo mokykloms kils grėsmė ištuštėti, nesurenkant tinkamo mokinių skaičiaus. Tikėtina, kad doriniam ugdymui, ypač tikybos mokymui, pagaliau bus sudarytos lygiavertės sąlygos su kitais mokykloje dėstomais dalykais. Kita vertus, naujo tipo mokyklos - tai žingsnis link atviro kūrybinio bendradarbiavimo visuose ugdymo lygmenyse (ne tik tarp mokymo dalykų, konkrečių mokyklų, kaip rodo Vilniaus jėzuitų gimnazijos pavyzdys, bet ir tarptautiniu lygiu sukuria palankias sąlygas bendradarbiauti su krikščioniškosios Europos ir kitų pasaulio šalių švietimo institucijomis).

Kokia yra edukologijos mokslo pozicija šiuo klausimu? Edukologijos tėvas Komenskis savo klasika tapusiuose raštuose (nors šiandien egzistuoja įvairios šio mokslo pakraipos, metodai) gan griežtai perspėja, kad jei mokyklos ugdymas neveda į šventovę, jis neveda niekur. Sąžinės ugdymas, kuris aukščiausią pakilimo laipsnį įgyja maldoje Viešpačiui, suteikia mokiniui pilnavertį, pilnutinį ugdymą (prof. S. Šalkauskis), atitinkantį jo žmogišką prigimtį, pašaukimą garbinti Viešpatį, savo Kūrėją. Katalikiškos mokyklos ugdymas užpildo šią grandį. Remiantis dėsningumu: „Kokia mokykla – tokia visuomenė“, galime tikėtis, kad mieste ar net šalyje turėtų padaugėti optimizmo, mažėti nusivylimų. Tikėtina, kad tai objektyviai turės įtakos nusikaltimų stabilizacijai ir mažėjimui, ypač alkoholį, kvaišalus, narkotikus vartojantiems ir juos platinantiems asmenims, nes taip jie dažnai elgiasi nusivylę nepilnaverčiu gyvenimu, norėdami ištrūkti iš beprasmybės. Žvelgiant į ateitį sėkmingas sąžinės ugdymas neabejotinai tvirtins šeimas. Tam reikėtų mažinti dabar visuomenėje, ypač tarp jaunimo įsivyravusias egocentriškas, hedonistines nuotaikas – piktžoles, suvešėjusias auklėjimo lauko tuštumoje. Dėl to dažnai nesiekiama gausesnės šeimos. Juk gimstant naujai gyvybei reikia ir skausmą iškęsti, ir būsimiems sunkumams pasiaukoti... Pilnavertis visuomenės sąžinės ugdymas per mokyklų bendruomenes, kuriose dalyvauja mokiniai, jų tėvai, mokytojai-auklėtojai ir kunigai iš tikrųjų ugdo ir pačias šeimas, daro jas laimingesnes (prof. S.Šalkauskis), mažina skyrybų skaičių. Tai skatintų gimstamumo augimą, skurdo, smurto šeimose mažėjimą. Baigęs pilnutinio ugdymo mokyklą, jaunimas, tikėtina, sieks ne vartotojo interesų, bet kūrybinio darbo. Užuot žvalgęsis išvykti į materialiai turtingesnį kraštą, liks dirbti savo krašte, puoselės jo nuostabią gamtą, kurs savo verslą. Europietiška krikščioniška pasaulėžiūra yra būtina jaunimo tautiniam auklėjimui, kuris, pagal prof. S.Šalkauskį, skatina universaliai vertingą jo kultūrinę kūrybą, priešingu atveju, jam gresia pavojus nukrypti į destruktyvius kraštutinumus be dorinio nusistatymo – kosmopolitizmą ar nacionalizmą.

Taip pat mokslas, jei yra tiesos ieškojimas, glaudžiai siejasi su dorinės sąžinės ugdymu. Dar daugiau, kaip pastebėjo popiežius Jonas Paulius II, bendradarbiaujant tikėjimui ir protui, tikėjimas išlaisvina protą nuo jo paties sukurtų, dažnai proto laisvę ribojančių filosofinių teorijų ir nukreipia protą į gilius pažinimo vandenis link savo galutinio tikslo vizijos. Tai džiaugsminga proto vizija. Tačiau išmintis – Dievo dovana, ji neperduodama. Teateina ji džiaugsmingai kartu su Šv. Dvasios pagalba – išminties teikėja.

NUOMONĖS IR AUTORIAUS KOMENTARAI:

1. Švietimo įstatyme numatyta, kad katalikiškas mokyklas steigti gali savivaldybė kartu su religine bendruomene arba gali steigti religinė bendruomenė savarankiškai. Finansavimas taip pat numatytas: (69 str. 7 dalis: „Nevalstybinės tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos mokyklos, vykdančios formaliojo švietimo programas, finansuojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, skiriant iš biudžeto mokymo lėšų ir mokyklos ūkio lėšų tiek, kiek ir to paties tipo valstybinėms ar savivaldybės mokykloms, jeigu tai numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje.“)

Kaip parašyta „Katalikiškų mokyklų chartijos“ dokumente (2007m.), „...dabar Lietuvoje funkcionuoja dviejų rūšių katalikiškosios mokyklos: nevalstybinės, kurių steigėjas yra Bažnyčia, ir vadinamosios dviejų steigėjų mokyklos, kur vienas iš steigėjų yra savivaldybė, o antras – katalikų bendruomenė. Pagal Lietuvoje įteisintą tvarką, nevalstybinės katalikiškosios mokyklos, vykdančios valstybinius standartus atitinkančias ugdymo programas, finansuojamos iš kiekvienam mokiniui valstybės numatyto Mokinio krepšelio lėšų, o ūkio lėšoms iš valstybės biudžeto joms skiriama maždaug 95 % reikalingų ūkio lėšų. Dviejų steigėjų mokyklos yra valstybinės, jos gauna pilną finansavimą. Būdamos pasaulietinės, šios mokyklos vis dėlto sudaro sąlygas glaudžiau bendradarbiauti religinei bendruomenei (parapijai, vyskupijai) ir savivaldybei. Be to, jos įgalina perteikti, puoselėti ir įtvirtinti visuomenėje krikščioniškąsias vertybes.

Skirtingose mokyklose katalikiškumą reprezentuojančios savybės pasireiškia skirtingu intensyvumu ir laipsniu. Tam didelės svarbos turi ne tik juridinė mokyklos priklausomybė, bet ir atskirų asmenų – mokinių, mokytojų, vadovų ir vietos bendruomenės narių – religingumas ir kūrybinga ištikimybė Bažnyčiai.“

Švietimo įstatyme pažangos tikrai yra. Jau dabar religinė bendrija, pavyzdžiui, katalikiška mokykla, vykdanti vidurinės mokyklos ar gimnazijos programą, iš savivaldybės gautas lėšas įteisina taip, kad skiriama "iš biudžeto mokymo lėšų ir mokyklos ūkio lėšų tiek, kiek ir to paties tipo valstybinėms ar savivaldybės mokykloms, jeigu tai numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje." Tačiau čia kalbama tik apie religinės bendrijos mokyklas, priklausančias jai nuosavybės teise. Vilniuje tai būtų vienintelė Vilniaus Jėzuitų gimnazija, tad ji puikiai gyvuoja. Kiek tokių mokyklų yra Lietuvoje, duomenų neturiu, bet manau, kad tik vienetai. Bažnyčia, aš manau, deja, neturi pakankamai lėšų ir ateityje naujų mokyklų statybai kažin ar turės.

Tad šiame projekte siūlau galimybę katalikiškas mokyklas steigti tiesiog savivaldybės mokyklų sąskaita, reikalaujant tikintiems tėvams, nes pasirinkimą garantuoja LR Konstitucijos 26 str. 5d.: „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Tai būtų katalikiškos mokyklos variantas, kur iš dviejų pirmųjų tipų būtų perimtos abi teigiamos savybės: iš pirmojo, privataus katalikiškos mokyklos tipo, vyskupo ir bažnytinės bendrijos bei bendruomenės vadovavimas, todėl nuosekliai, kompetetingai ugdytiniams būtų teikiama autentiška katalikiška pasaulėžiūra, o iš antrojo tipo – pilnas mokyklos finansavimas. Šiuo atveju Bažnyčios lėšos mokyklai steigti praktiškai nenaudojamos, nes Ji čia dalyvauja tik kaip pasaulėžiūros perteikėja, vyskupui skiriant tokios mokyklos direktorių (tikėtina, pasaulietį, turintį kompetencijos vadybos ir katalikiškos pasaulėžiūros auklėjimo organizavimo srityje). Projekto principai neprieštarauja LR Konstitucijai. Šiuo atveju yra galimas laisvesnis ir demokratiškesnis, o pasisekus (atsakingai dirbant šį darbą) ir masiškesnis katalikiškų mokyklų steigimas, atsižvelgiant į jų poreikį konkrečioje vietovėje (miesto, miestelio savivaldybės ar seniūnijos teritorijoje). Čia reiktų atkreipti dėmesį, kad ši iniciatyva kyla pirmiausia iš tėvų, kurie palaiko tokį jų konstitucinį ir demokratinį siekį, o Vyskupai (Bažnyčia) ir Valstybė tik bendradarbiauja tam jų siekiui įgyvendinti. Šių tėvų teisių vienpusiškas delegavimas bažnytinei bendrijai ar savivaldybei galėtų pažeisti konstitucinį Bažnyčios ir Valstybės atskyrimo principą. Čia daugiau informacijos būtų galima rasti jau ankstesniuose LR Konstitucinio teismo sprendimuose dėl tikybos ir religinių bendrijų mokyklų. Be abejo, kad didžiausias stabdis pradžioje gali būti katalikiškos pasaulėžiūros mokytojų stygius, tačiau, manau, atsiradus poreikiui, turėtų išaugti ir šios krypties pedagogų ruošimas. Gali būti, kad ne visi palaikys šio projekto įgyvendinimą, jei manys, kad jis gali sąlygoti visuomenės susipriešinimą ar susisluoksniavimą. Tačiau šiuo metu, manau, tokio pavojaus nėra, nes yra fizinis katalikiškų mokyklų trūkumas, visuomenėje pastebima moralinė krizė ir kažin ar teisinga būtų dėl galimų miglotų negerovių atsisakyti pačio gėrio - katalikiško sąžinės auklėjimo. Be to, katalikiškos mokyklos iš savo prigimties yra atviro, o ne uždaro tipo, tad jos integruosis į visą visuomenės gyvenimą. Tačiau tai kiekvienu konkrečiu atveju ir nuspręs vyskupas, pasirašydamas tokios mokyklos steigimo sutartį su savivaldybės atstovu ir suinteresuotais katalikiškos mokyklos steigimu tėvais bei periodiškai ją pratęs (panašiai kaip tai daroma su tikybos mokymu, tik jau ne disciplinos, bet visos katalikiškos mokyklos lygiu). Savivaldybė, iš savo pusės, vykdys mokyklą kontroliuojančios valstybinės institucijos veiklą, kad jos teikiamas bendrasis ugdymas atitiktų valstybės mokymo standartus bei, tuo remiantis, būtų teikiamas savalaikis reikalingas katalikiškos mokyklos finansavimas. Kitaip sakant, nors tokių mokyklų ir bus tik mažuma, tačiau Bažnyčios, kaip ir savivaldybės, rankose išliks ir veto teisė, kuri gali būti kaip jų kiekybės ir kokybės santykio reguliavimo įrankis bendram visuomenės gėriui siekti.

2. LR Konstitucijos 40 str. teigia, kad „Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės“. Ar gali pasaulietinė mokykla kartu būti ir katalikiška?

Manau, kad taip, tačiau tam realiai įgyvendinti trukdo visuomenėje įsigalėję klaidingi stereotipai apie pasaulietinę mokyklą ir nesupratimas, kas iš tikrųjų yra pasaulietinė mokykla. Labai dažnai pasaulietiškumas sutapatinamas su laisvamanybe, kuri yra atskira ideologija ar net pasaulėžiūra. Kokia tokio mąstymo genezė? Manau, kad tokią pasaulietiškumo sampratą pagimdė mąstysena, susipynusi su kai kuriais mūsų tautos istorijos suformuotais teigiamais (laisvės siekimo) ir sovietmečiu įgytais neigiamais (religijos ir tikėjimo ignoravimo mūsų pasaulietiniame gyvenime) mąstymo bruožais. Viena, kad mūsų šalis nuo seno troško gyventi laisvai, antra, ilgą sovietmečio laikotarpį religija ir tikėjimas buvo draudžiami, persekiojami. Šios dvi priežastys suformavo dabartines pažiūras ne tik čia, Lietuvoje, bet ir daugelyje iš sovietinės priespaudos išsivadavusių Rytų Europos šalių, ten, kur religija buvo skelbiama kaip „liaudies opiumas“. Tad sąmoningai, o gal ir nesąmoningai įvairiais metodais, dažnai net neįvardijant, nutylint arba deklaruojant laisvą pasaulėžiūros pasirinkimą kaip „savarankišką mokinių pasaulėžiūrą“ ar pasaulėžiūros „neutralumą“, laisvamanybę buvo stengiamasi įbrukti naujoje švietimo koncepcijoje, ugdymo programose ir šiomis klaidingomis nuostatomis pagrįsti ugdymą visose šalies valstybinėse (savivaldybės), t.y. pasaulietinėse, mokyklose. Mąstant apie tai, man labai svarbios pasirodė prof. St. Šalkaukio „Pedagogikos raštų“ mintys, taikliai nusakančios, kas vyksta šiandien Lietuvos ir ne tik Lietuvos švietimo sistemoje. Juk iš tiesų Lietuvos švietimo koncepcijoje, Bendrosiose ugdymo programose pasaulėžiūros problemą bandoma apeiti pedagogikai neleistinu būdu, juk pasaulėžiūros perteikimas yra labai svarbus ugdyme, yra poliai ant kurių statomas visas ugdymo rūmas. Švietimo sistemos diegiama pasaulėžiūra - ar ji religinė, ar ne - neįvardijama, bandant auklėjimą padaryti neutralų religijų (pasaulėžiūrų) atžvilgiu. Tačiau pagal prof. St. Šalkauskį ir kt., pedagogikos mokslas sako, kad ugdymo procesas dėl to netampa neutralus, kaip ir mokytojas negali likti mokinių akivaizdoje neutralus, formuodamas jų pasaulėžiūrą. Kuo mokytojas populiaresnis, tuo didesnė ir jo asmenybės bei jo išpažįstamos pasaulėžiūros įtaka. Taigi čia tuščios vietos arba "neutralumo" negali būti. Dėsningumas, kaip vienas iš pedagogikos ugdymo principų, vis vien toliau veikia, nors jo bijomasi įvardinti. Dėl ko bijomasi? Manau, vėlgi sąmoningai ar ne bijomasi dėl to, kad einama su prievarta, prisidengiant pasaulietinės mokyklos vardu. Pamąstykime, ar dabartinės ugdymo sistemos visiems primesta laisvamanybės ideologija netampa ta „Lietuvos valstybine religija“, kurią Konstitucijos 43 straipsnis draudžia? Ar nereikėtų ir jai suteikti tik norimo pasirinkimo statusą? Juk Konstitucijoje taikliai parašyta, kad valstybinė mokykla yra pasaulietinė, taigi, nebūtinai laivamaniška, taip, kaip nebūtinai ir katalikiška ar protestantiška, pravoslaviška, žydiška ir t.t., tai lemia šeimos ir tėvų poreikiai. Todėl manau, kad šiandien ir ateityje ypatingą reikšmę turėtų įgyti norimos pasaulėžiūros, kuria remsis mokykla, deklaravimas, o jis kyla iš pačių tėvų poreikio. Deklaravimą nesunkiai ir nebrangiai įvykdyti leidžia naujausia mokslo ir technikos pažanga - kompiuteriai ir internetas, kurie tampa įprastu dalyku šeimose. Jau yra daug įkvepiančių pavyzdžių (pajamų, išmokų deklaracija, apklausos ir pan.), Lietuva yra tradiciškai katalikiškas kraštas (katalikais save laiko apie 80% gyventojų), tad vien šis faktas rodo, kad švietimo sistemoje trūksta viešumo, ne viskas teisingai įvertinta, pirmiausia laisvas tėvų pasirinkimas, ugdant savo vaikus ir globotinius. Taigi pagrindinė kliūtis – dar nuo sovietmečio įsigalėję klaidingi pasaulietinės mokyklos stereotipai, nes pasaulietiškumas iki šiol yra suprantamas tik kaip alternatyva katalikiškumui, kažkas, kas nesuderinama su tikėjimu, Dievo išpažinimu ir Jo garbinimu. Deja, ir didėjantys globalizacijos tempai iš Vakarų, griaunantys krikščionišką Europos tradiciją, įvairias tautines Europos kultūras taip pat nieko gero nežada. Katalikiška mokykla galėtų būti kaip atsvaras, kaip molas tai negatyviai globalizacijos „cunami“ bangai, be abejo, išmintingai panaudojanti globalizacijos privalumus skelbiant Gerąją Naujieną pasauliui, nutolusiam nuo jo Kūrėjo.

Išvados: Projekto esmė ir įgyvendinimas remiasi tuo, kad mūsų Konstitucija neleidžia primesti vienos kurios nors religijos ar ideologijos valstybės mastu visiems, tačiau pasaulietinės mokyklos sistemoje turi leisti tėvams pasirinkti konkrečią valstybės pripažintą religiją, ja pagrindžiant švietimo sistemos ugdymą, pratęsiant pačių tėvų pradėtą auklėjimą, vykdytą šeimoje iki mokyklos. Gal tai ir būtų tas „racionalus grūdas“ mano pateiktame, kaip aš dabar jau vadinu, pasaulietinės katalikiškos mokyklos projekte.

Su meile br. Petras Šidagis OFS. Skiriu šv. Kazimiero, Lietuvos globėjo, garbei. Vilnius, 2007 03 04,
atnaujintas varij. - 2007 07 07

 

This website was created for free with Own-Free-Website.com. Would you also like to have your own website?
Sign up for free