OFS ordino Vilniaus regioninės brolijos tarybos tinklapis

OFS Vilnius

Šv. Elžbieta

s.

s. Kristina Cecilija OFS

ŠV. ELŽBIETA  VENGRĖ

       Lapkričio 17d. liturginis Katalikų Bažnyčios kalendorius mini šv. Elžbietą Vengrę, Pranciškonų pasauliečių ordino globėją.

       Šv. Elžbieta gimė 1207 m. Vengrijos karaliaus Andriaus II-jo ir karalienės Gertrūdos, šv. Jadvygos sesers, šeimoje. Tiūringijos landgrafas Hermanas paprašė penkiametės Elžbietos rankos savo mažamečiui sūnui Liudvikui, ir Elžbieta persikėlė gyventi į grafo rūmus Vartburge. 1221m. Elžbieta ir Liudvikas susituokė ir susilaukė trijų vaikų.

       1227 m. Liudvikas išvyko į kryžiaus žygį, bet pakeliui susirgo ir mirė Otranto mieste. Jo giminaičiai žiauriai pasielgė su našle – išvijo ją iš rūmų, ir Elžbietai su  vaikais teko apsistoti apleistoje arklidėje. Visus sunkumus ji ištvėrė tik dėka savo tetos Matildos, Kitzingeno prie Maino abatės, ir dėdės, Bambergo vyskupo. Jiems tarpininkaujant, po kurio laiko skriauda buvo atitaisyta ir Elžbietos sūnus atgavo palikimą.

       O pati Elžbieta persikėlė į Marburgą. Čia ji įstojo į šv.Pranciškaus tretininkų ordiną ir tapo pirmąja tretininke Alpių šiaurėje. Marburge ji pastatė ligoninę, kur pati slaugė ligonius ir visaip jiems patarnavo.

       Mirė Elžbieta 1231 m. lapkričio 19d., būdama 24 metų amžiaus. Jau 1236 m. popiežius Grigalius IX paskelbė ją šventąja.

       Elžbieta nuo pat vaikystės buvo pamaldi ir gailestinga, garsėjo savo dorybėmis ir gailestingumo darbais. Ji rėmė pranciškonus, kurie neseniai atkeliavo į Vokietiją, ir Eisenacho mieste pastatė jiems vienuolyną. Šv. Pranciškus, sužinojęs apie jos darbus, nusiuntė jai dovanų savo varganą apsiaustą.

       O štai kaip apie ją rašo Konradas iš Marburgo, dominikonas, Elžbietos dvasinis vadovas: „Visą gyvenimą Elžbieta buvo vargšų guodėja“. Prie savo rūmų ji liepė pastatyti ligoninę ir buvo dosni visiems, kurie tik prašė jos pagalbos. Vargšų poreikiams ji negailėjo ne tik pajamų, kurias teikė keturios jos vyro kunigaikštystės, bet ir liepdavo parduoti savo puošnius rūbus ir brangenybes. Rytais ir vakarais ji lankė ligonius, asmeniškai patarnaudama net ir sunkiai sergantiems. Visa tai ji darė savo vyro remiama, o po jo mirties panoro siekti dar didesnio tobulumo. Didįjį Penktadienį, kai buvo nudengti altoriai, sudėjusi rankas ant altoriaus savo miesto koplyčioje, dalyvaujant liudininkams, ji atsižadėjo savo valios ir viso to, ko Išganytojas savo Evangelijoje patarė atsisakyti.

        Norėdama išvengti pasaulio reikalų ir rūmų prabangos pagundos, ji išvyko į Marburgą. Čia ji pastatė ligoninę ir subūrė ligonius ir luošus, prie savo stalo pakviesdama vargingiausius ir atstumtuosius. Prieš mirtį visą likusį savo turtą ji paprašė išdalinti vargšams.

        Šv. Elžbieta – tai žavi viduramžių asmenybė. Ji buvo vadinama „vargšų motina“.  Savo gyvenimu Elžbieta rodo pavyzdį, kaip reikia mylėti Dievą ir artimą. Jos gailestingumo darbai, paženklinti evangeliniu radikalizmu, peržengė to meto tradicinių santykių tarp valdovo ir pavaldinių rėmus ir stipriai įtakojo besiformuojančias naujas religines ir visuomenines nuostatas. Šv. Elžbieta nenorėjo būti valdove, kunigaikštiene, bet tarnaite ir padėjėja, nes Jėzus atėjo taip pat, kad tarnauti. Šv. Elžbieta moko mus žiūrėti į gyvenimą iš apačios, iš poreikių, vargo, materialinio ir dvasinio alkio pusės. Ji ragina mus skelbti krikščionybę savo gyvenimo liudijimu ir būti gailestingais, kad ir patys galėtumėm patirti Dievo gailestingumą.  

        Šv. Elžbietos dvasingumas pažadino Bažnyčios istorijoje gausias charitatyvines  iniciatyvas ir  vienuolines kongregacijas (pvz. seserys Elžbietės  - jų įkūrėjos: Marija Merkert ir Klara Wolf). Šv. Elžbieta kartu su Liudviku IX yra Pranciškonų pasauliečių ordino globėja.

        Pernai, t.y. 2007 m., paminėjome 800-tąsias šv. Elžbietos gimimo metines. Šis jubiliejus – tai nuostabi proga prisiminti šv. Elžbietos  gyvenimą, veiklą ir dvasingumą. Renginiai, skirti jos garbei, vyko ne tik jos tėvynėje Vengrijoje, bet ir Vokietijoje – Tiūringijos ir Hesijos provincijose, kur ji gyveno ir veikė. Eisenacho, Creuzburgo, Marburgo miestuose buvo atnaujinti ir atatinkamai paženklinti visi architektūriniai paminklai, turintys bet kokį ryšį su šv. Elžbietos asmenybe. Jos atvaizdai puošė ne tik didelius transparantus tose vietose, kur šventoji gyveno ar lankėsi, bet ir persmelkė visą margą suvenyrų pasaulį.

        Pagrindiniai jubiliejiniai renginiai jau visus metus vyko Marburge: tai parodos, ekumeninės pamaldos, maldingos kelionės, paskaitos, koncertai, inscenizacijos. Eisenache, Vartburgo rūmuose, kur šv.Elžbieta praleido 16 savo gyvenimo metų, veikė paroda, eksponuojanti X-XI a. manuskriptus, taikomosios dailės dirbinius, liturginius indus, knygas, paveikslus. Didžiausią dėmesį patraukė eksponatai, kurie iš tikrųjų arba pagal tradiciją priklausė šv. Elžbietai – tai XIII a. pradžios psalmynas, šv.Pranciškaus dovanotas rudas apsiaustas, pačios kunigaikštienės apsiaustas, o taip pat keli relikvijoriai su šventosios relikvijomis..

       Kita įdomi paroda, veikianti Marburge, demonstravo ligoninių istoriją nuo XIII iki XX a. Tai 1228 m. šv. Elžbietos pastatytos ligoninės, ligonių salės ir XIII a. krosnies, vilnos verpimo įrenginio rekonstrukcijos, o taip pat ligoninės aptarnaujančio personalo rūbų modeliai – tokius rūbus dėvėjo ir pati šv. Elžbieta.

       Mažesnės apimties, tačiau ne mažiau įdomias ekspozicijas buvo galima pamatyti ir katalikų bei protestantų bažnyčiose. Eisenache, šv. Elžbietos kat. bažnyčioje surengta paroda skirta šv. Elžbietos santykiams su vargingiausiais.  Šv. Mikalojaus evang. bažnyčioje pristatyta fotografinė paroda „Viso pasaulio šv.Elžbietos bažnyčios“

       Pagal tradiciją, šv.Elžbieta gimė 1207-07-7 d. Tą dieną Marburge, šv.Elžbietos bažn. (dabar protestantų), įvyko pagrindinės ekumeninės pamaldos. Taigi visus jubiliejinius renginius lydėjo džiaugsmo ir vienybės nuotaikos, o šv. Elžbietos meilės ir gailestingumo pasiuntinystė pasiekė ir šių dienų žmones.

       2007m. lapkričio 18d. Vengrijos vietovėje Sarospatak įvyko Elžbietos metų užbaigimo iškilmės. Būtent čia prieš 800 metų gimė šv. Elžbieta. Iškilmingas mišias celebravo Vengrijos Primas kard. Peter Erdo, dalyvaujant episkopatui ir valstybės valdžios atstovams. Iškilmės vyko nuostabioje gotikinėje rūmų bažnyčioje, pastatytoje dar valdant vengrų Arpadų dinastijai. Tą dieną ši šventovė buvo pakelta iki Mažesniosios Bazilikos rango.

       „Laetare Germania, claro felix germine, nascentis Elisabeth ex regali semine“

„Džiaukis, Vokietija, garbinga atžala Elžbieta, gimusia iš karališkos giminės“ - tai XIII a. liturginių valandų apie „vargšų motiną“ antifona, kurios žodžiai turbūt tiksliausiai perteikia šio jubiliejaus nuotaiką, o mus pačius ragina dažniau prisiminti šv. Elžbietą – pranciškonų tretininkų globėją – ir prašyti jos užtarimo.

 

=> Do you also want a homepage for free? Then click here! <=