1. Švietimo įstatyme numatyta, kad katalikiškas mokyklas steigti gali savivaldybė kartu su religine bendruomene arba gali steigti religinė bendruomenė savarankiškai. Finansavimas taip pat numatytas: (69 str. 7 dalis: „Nevalstybinės tradicinės religinės bendruomenės ar bendrijos mokyklos, vykdančios formaliojo švietimo programas, finansuojamos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka, skiriant iš biudžeto mokymo lėšų ir mokyklos ūkio lėšų tiek, kiek ir to paties tipo valstybinėms ar savivaldybės mokykloms, jeigu tai numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje.“)

Kaip parašyta „Katalikiškų mokyklų chartijos“ dokumente (2007m.), „...dabar Lietuvoje funkcionuoja dviejų rūšių katalikiškosios mokyklos: nevalstybinės, kurių steigėjas yra Bažnyčia, ir vadinamosios dviejų steigėjų mokyklos, kur vienas iš steigėjų yra savivaldybė, o antras – katalikų bendruomenė. Pagal Lietuvoje įteisintą tvarką, nevalstybinės katalikiškosios mokyklos, vykdančios valstybinius standartus atitinkančias ugdymo programas, finansuojamos iš kiekvienam mokiniui valstybės numatyto Mokinio krepšelio lėšų, o ūkio lėšoms iš valstybės biudžeto joms skiriama maždaug 95 % reikalingų ūkio lėšų. Dviejų steigėjų mokyklos yra valstybinės, jos gauna pilną finansavimą. Būdamos pasaulietinės, šios mokyklos vis dėlto sudaro sąlygas glaudžiau bendradarbiauti religinei bendruomenei (parapijai, vyskupijai) ir savivaldybei. Be to, jos įgalina perteikti, puoselėti ir įtvirtinti visuomenėje krikščioniškąsias vertybes.

Skirtingose mokyklose katalikiškumą reprezentuojančios savybės pasireiškia skirtingu intensyvumu ir laipsniu. Tam didelės svarbos turi ne tik juridinė mokyklos priklausomybė, bet ir atskirų asmenų – mokinių, mokytojų, vadovų ir vietos bendruomenės narių – religingumas ir kūrybinga ištikimybė Bažnyčiai.“

Švietimo įstatyme pažangos tikrai yra. Jau dabar religinė bendrija, pavyzdžiui, katalikiška mokykla, vykdanti vidurinės mokyklos ar gimnazijos programą, iš savivaldybės gautas lėšas įteisina taip, kad skiriama "iš biudžeto mokymo lėšų ir mokyklos ūkio lėšų tiek, kiek ir to paties tipo valstybinėms ar savivaldybės mokykloms, jeigu tai numatyta Lietuvos Respublikos tarptautinėje sutartyje." Tačiau čia kalbama tik apie religinės bendrijos mokyklas, priklausančias jai nuosavybės teise. Vilniuje tai būtų vienintelė Vilniaus Jėzuitų gimnazija, tad ji puikiai gyvuoja. Kiek tokių mokyklų yra Lietuvoje, duomenų neturiu, bet manau, kad tik vienetai. Bažnyčia, aš manau, deja, neturi pakankamai lėšų ir ateityje naujų mokyklų statybai kažin ar turės.

Tad šiame projekte siūlau galimybę katalikiškas mokyklas steigti tiesiog savivaldybės mokyklų sąskaita, reikalaujant tikintiems tėvams, nes pasirinkimą garantuoja LR Konstitucijos 26 str. 5d.: „Tėvai ir globėjai nevaržomi rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“. Tai būtų katalikiškos mokyklos variantas, kur iš dviejų pirmųjų tipų būtų perimtos abi teigiamos savybės: iš pirmojo, privataus katalikiškos mokyklos tipo, vyskupo ir bažnytinės bendrijos bei bendruomenės vadovavimas, todėl nuosekliai, kompetetingai ugdytiniams būtų teikiama autentiška katalikiška pasaulėžiūra, o iš antrojo tipo – pilnas mokyklos finansavimas. Šiuo atveju Bažnyčios lėšos mokyklai steigti praktiškai nenaudojamos, nes Ji čia dalyvauja tik kaip pasaulėžiūros perteikėja, vyskupui skiriant tokios mokyklos direktorių (tikėtina, pasaulietį, turintį kompetencijos vadybos ir katalikiškos pasaulėžiūros auklėjimo organizavimo srityje). Projekto principai neprieštarauja LR Konstitucijai. Šiuo atveju yra galimas laisvesnis ir demokratiškesnis, o pasisekus (atsakingai dirbant šį darbą) ir masiškesnis katalikiškų mokyklų steigimas, atsižvelgiant į jų poreikį konkrečioje vietovėje (miesto, miestelio savivaldybės ar seniūnijos teritorijoje). Čia reiktų atkreipti dėmesį, kad ši iniciatyva kyla pirmiausia iš tėvų, kurie palaiko tokį jų konstitucinį ir demokratinį siekį, o Vyskupai (Bažnyčia) ir Valstybė tik bendradarbiauja tam jų siekiui įgyvendinti. Šių tėvų teisių vienpusiškas delegavimas bažnytinei bendrijai ar savivaldybei galėtų pažeisti konstitucinį Bažnyčios ir Valstybės atskyrimo principą. Čia daugiau informacijos būtų galima rasti jau ankstesniuose LR Konstitucinio teismo sprendimuose dėl tikybos ir religinių bendrijų mokyklų. Be abejo, kad didžiausias stabdis pradžioje gali būti katalikiškos pasaulėžiūros mokytojų stygius, tačiau, manau, atsiradus poreikiui, turėtų išaugti ir šios krypties pedagogų ruošimas. Gali būti, kad ne visi palaikys šio projekto įgyvendinimą, jei manys, kad jis gali sąlygoti visuomenės susipriešinimą ar susisluoksniavimą. Tačiau šiuo metu, manau, tokio pavojaus nėra, nes yra fizinis katalikiškų mokyklų trūkumas, visuomenėje pastebima moralinė krizė ir kažin ar teisinga būtų dėl galimų miglotų negerovių atsisakyti pačio gėrio - katalikiško sąžinės auklėjimo. Be to, katalikiškos mokyklos iš savo prigimties yra atviro, o ne uždaro tipo, tad jos integruosis į visą visuomenės gyvenimą. Tačiau tai kiekvienu konkrečiu atveju ir nuspręs vyskupas, pasirašydamas tokios mokyklos steigimo sutartį su savivaldybės atstovu ir suinteresuotais katalikiškos mokyklos steigimu tėvais bei periodiškai ją pratęs (panašiai kaip tai daroma su tikybos mokymu, tik jau ne disciplinos, bet visos katalikiškos mokyklos lygiu). Savivaldybė, iš savo pusės, vykdys mokyklą kontroliuojančios valstybinės institucijos veiklą, kad jos teikiamas bendrasis ugdymas atitiktų valstybės mokymo standartus bei, tuo remiantis, būtų teikiamas savalaikis reikalingas katalikiškos mokyklos finansavimas. Kitaip sakant, nors tokių mokyklų ir bus tik mažuma, tačiau Bažnyčios, kaip ir savivaldybės, rankose išliks ir veto teisė, kuri gali būti kaip jų kiekybės ir kokybės santykio reguliavimo įrankis bendram visuomenės gėriui siekti.

2. LR Konstitucijos 40 str. teigia, kad „Valstybinės ir savivaldybių mokymo ir auklėjimo įstaigos yra pasaulietinės“. Ar gali pasaulietinė mokykla kartu būti ir katalikiška?

Manau, kad taip, tačiau tam realiai įgyvendinti trukdo visuomenėje įsigalėję klaidingi stereotipai apie pasaulietinę mokyklą ir nesupratimas, kas iš tikrųjų yra pasaulietinė mokykla. Labai dažnai pasaulietiškumas sutapatinamas su laisvamanybe, kuri yra atskira ideologija ar net pasaulėžiūra. Kokia tokio mąstymo genezė? Manau, kad tokią pasaulietiškumo sampratą pagimdė mąstysena, susipynusi su kai kuriais mūsų tautos istorijos suformuotais teigiamais (laisvės siekimo) ir sovietmečiu įgytais neigiamais (religijos ir tikėjimo ignoravimo mūsų pasaulietiniame gyvenime) mąstymo bruožais. Viena, kad mūsų šalis nuo seno troško gyventi laisvai, antra, ilgą sovietmečio laikotarpį religija ir tikėjimas buvo draudžiami, persekiojami. Šios dvi priežastys suformavo dabartines pažiūras ne tik čia, Lietuvoje, bet ir daugelyje iš sovietinės priespaudos išsivadavusių Rytų Europos šalių, ten, kur religija buvo skelbiama kaip „liaudies opiumas“. Tad sąmoningai, o gal ir nesąmoningai įvairiais metodais, dažnai net neįvardijant, nutylint arba deklaruojant laisvą pasaulėžiūros pasirinkimą kaip „savarankišką mokinių pasaulėžiūrą“ ar pasaulėžiūros „neutralumą“, laisvamanybę buvo stengiamasi įbrukti naujoje švietimo koncepcijoje, ugdymo programose ir šiomis klaidingomis nuostatomis pagrįsti ugdymą visose šalies valstybinėse (savivaldybės), t.y. pasaulietinėse, mokyklose. Mąstant apie tai, man labai svarbios pasirodė prof. St. Šalkaukio „Pedagogikos raštų“ mintys, taikliai nusakančios, kas vyksta šiandien Lietuvos ir ne tik Lietuvos švietimo sistemoje. Juk iš tiesų Lietuvos švietimo koncepcijoje, Bendrosiose ugdymo programose pasaulėžiūros problemą bandoma apeiti pedagogikai neleistinu būdu, juk pasaulėžiūros perteikimas yra labai svarbus ugdyme, yra poliai ant kurių statomas visas ugdymo rūmas. Švietimo sistemos diegiama pasaulėžiūra - ar ji religinė, ar ne - neįvardijama, bandant auklėjimą padaryti neutralų religijų (pasaulėžiūrų) atžvilgiu. Tačiau pagal prof. St. Šalkauskį ir kt., pedagogikos mokslas sako, kad ugdymo procesas dėl to netampa neutralus, kaip ir mokytojas negali likti mokinių akivaizdoje neutralus, formuodamas jų pasaulėžiūrą. Kuo mokytojas populiaresnis, tuo didesnė ir jo asmenybės bei jo išpažįstamos pasaulėžiūros įtaka. Taigi čia tuščios vietos arba "neutralumo" negali būti. Dėsningumas, kaip vienas iš pedagogikos ugdymo principų, vis vien toliau veikia, nors jo bijomasi įvardinti. Dėl ko bijomasi? Manau, vėlgi sąmoningai ar ne bijomasi dėl to, kad einama su prievarta, prisidengiant pasaulietinės mokyklos vardu. Pamąstykime, ar dabartinės ugdymo sistemos visiems primesta laisvamanybės ideologija netampa ta „Lietuvos valstybine religija“, kurią Konstitucijos 43 straipsnis draudžia? Ar nereikėtų ir jai suteikti tik norimo pasirinkimo statusą? Juk Konstitucijoje taikliai parašyta, kad valstybinė mokykla yra pasaulietinė, taigi, nebūtinai laivamaniška, taip, kaip nebūtinai ir katalikiška ar protestantiška, pravoslaviška, žydiška ir t.t., tai lemia šeimos ir tėvų poreikiai. Todėl manau, kad šiandien ir ateityje ypatingą reikšmę turėtų įgyti norimos pasaulėžiūros, kuria remsis mokykla, deklaravimas, o jis kyla iš pačių tėvų poreikio. Deklaravimą nesunkiai ir nebrangiai įvykdyti leidžia naujausia mokslo ir technikos pažanga - kompiuteriai ir internetas, kurie tampa įprastu dalyku šeimose. Jau yra daug įkvepiančių pavyzdžių (pajamų, išmokų deklaracija, apklausos ir pan.), Lietuva yra tradiciškai katalikiškas kraštas (katalikais save laiko apie 80% gyventojų), tad vien šis faktas rodo, kad švietimo sistemoje trūksta viešumo, ne viskas teisingai įvertinta, pirmiausia laisvas tėvų pasirinkimas, ugdant savo vaikus ir globotinius. Taigi pagrindinė kliūtis – dar nuo sovietmečio įsigalėję klaidingi pasaulietinės mokyklos stereotipai, nes pasaulietiškumas iki šiol yra suprantamas tik kaip alternatyva katalikiškumui, kažkas, kas nesuderinama su tikėjimu, Dievo išpažinimu ir Jo garbinimu. Deja, ir didėjantys globalizacijos tempai iš Vakarų, griaunantys krikščionišką Europos tradiciją, įvairias tautines Europos kultūras taip pat nieko gero nežada. Katalikiška mokykla galėtų būti kaip atsvaras, kaip molas tai negatyviai globalizacijos „cunami“ bangai, be abejo, išmintingai panaudojanti globalizacijos privalumus skelbiant Gerąją Naujieną pasauliui, nutolusiam nuo jo Kūrėjo.

Išvados: Projekto esmė ir įgyvendinimas remiasi tuo, kad mūsų Konstitucija neleidžia primesti vienos kurios nors religijos ar ideologijos valstybės mastu visiems, tačiau pasaulietinės mokyklos sistemoje turi leisti tėvams pasirinkti konkrečią valstybės pripažintą religiją, ja pagrindžiant švietimo sistemos ugdymą, pratęsiant pačių tėvų pradėtą auklėjimą, vykdytą šeimoje iki mokyklos. Gal tai ir būtų tas „racionalus grūdas“ mano pateiktame, kaip aš dabar jau vadinu, pasaulietinės katalikiškos mokyklos projekte.